Paslapčia atvežta nedeklaruota literatūra
„Lietuvos rekordų knygos“ atsiradimą siečiau su keliomis aplinkybėmis. O viskas prasidėjo, panašiai, kaip ir serui Hju Byveriui, nuo noro išsiaiškinti tiesą – šį kartą apie žvejybinius laimikius..
Apie tokį leidinį pirmąkart sužinojau perskaitęs TASS naujienų agentūros žinutę apie užsienyje išleistą kažkokia knygiūkštę, kurioje esą surinktos visokiausios keistenybės. Nors TASS žinutės paprastai būdavo labai šališkos, būtent iš jų ir sužinojau, kad yra toks leidinys. Vėliau, 1979 m. vasarą, dėdienė Birutė Navickienė, gyvenusi JAV, atvežė ją į Lietuvą turistinės kelionės metu nelegaliai kaip nedeklaruotą literatūrą. Tas storas leidinys buvo „Gineso pasaulio rekordų knyga“. Iš pradžių ją varčiau iš smalsumo – rekordais tada dar nesidomėjau. Ji mane domino kaip pramoginė knyga. Tačiau kai pamačiau jos apimtį, duomenų gausą ir jų pateikimo aiškumą ir glaustumą – iš karto suabejojau TASS-o žinutėmis ir pajutau jų šakiškumą.
Kita aplinkybė, paakinusi kurti „Lietuvos rekordų knygą“, iškilo skaitant kažkurį „Švyturio“ žurnalo numerį, „Įvairenybių“ skyrelyje buvo parašyta, kad Prancūzijoje sugautas 42,6 kg sveriantis šamas – neva stulbinantis laimikis. Taip, tai – neeilinis laimikis, bet aš jau buvau girdėjęs, kad Lietuvoje buvo sugautas dar didesnis šamas. Tada ėmiau galvoti, kodėl viešai sureikšminami menkesni pasiekimai užsienyje, ir kodėl nevertiname to, ką turime Lietuvoje. Deja, tokių galimybių, kaip seras H. Byveris, neturėjau – neturėjau nei lėšų, nei institucinių ryšių, į ką galėčiau kreiptis, kad būtų pradėta rinkti duomenis apie mūsų šalies išskirtinius pasiekimus.
1985 m. vasarą išnagrinėjęs „Gineso pasaulio rekordų knygos“ turinį ir išskirtinių pasiekimų registravimo taisykles, bei pagal įvairių enciklopedijų ir žinynų pavyzdžius, sudariau būsimosios „Lietuvos rekordų knygos“ turinį – jos skyrius ir poskyrius. Duomenis pradėjau užsirašinėti duomenis, dabar vadintume – rinkti žinias apie turinčius galimybių patekti į būsimą išskirtinių pasiekimų sąrašą. Tai dariau ant perfokortų – kartoninių kortelių, naudotų skaičiavimo mašinoms. Šios kortelės patogios tuo, kad duomenis lengva keisti, neišardant pasirinktos sekos. Duomenų ieškojau žinynuose, enciklopedijose, statistiniuose, bei kituose leidiniuose. Kai susikaupė daugiau duomenų, juos tikslinau archyvuose, muziejuose bei tariausi su įvairiausių sričių žinovais.
Tuo metu nė neįtariau, kad, rinkdamas duomenis, iš tikrųjų užsiėmau „SSRS valstybinių paslapčių“ paieška. Neatsitiktinai Gineso leidiniai buvo slepiami specialiuosiuose bibliotekų fonduose. Galiausiai mano surinkti duomenys patvirtino anksčiau girdėtą žinią apie didžiausią Lietuvos šamą. Jis tikrai buvo gerokai didesnis už tą prancūziškąjį.