Seniausias varpas
Seniausias varpas – 1420 m. nuliedintas kūrinys. Jį pagal LDK didiko, Kauno, Ukmergės seniūno Šedbaro Valimantaičio užsakymą nuliejo meistras Ustiakas. Varpas yra apverstos taurės pavidalo, 44 cm aukščio, 40,5 cm skersmens. Jo viršuje – ąsos pakabinimui, o ant varpo išlietas dviejų eilučių įrašas: Metais 6928-aisiais (1420 m.) buvo sukurtas Šventosios Trejybės varpas pagal Dievo tarno pono Šediboro Volimontavičiaus paliepimu, o meistras – Ustiakas (ВЪ ЛЕТО + 6000 + НОЕ + 9 + СОТЪ + 20 + 8 + Е СОЗДАНЪ БЫСТЬ КОЛОКОЛЪ С(ВѦ)ТЕИ ТРОИЦИ ПО// +ВЕЛЕНИЕМЪ РАБА Б(ОЖ)ИѦ ПАНА ШЕДИБОРА ВОЛИМОНТОВИЧА + А МАСТЕРЪ УСТѦКЪ).
Iki 1867 m. varpas kabojo Nievodnicos Švč. Trejybės bažnyčios varpinėje Balstogės paviete (dabar apskritis, Lenkija) kol jį aptiko senienų rinkėjas Aleksandras Račinskis. Jo įkalbėtas bažnyčios kunigas Juzefas Malyševičius varpą padovanojo Senienų muziejui prie Vilniaus viešosios bibliotekos.
Šiuo metu varpas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jis muziejui atiteko kartu su prie Vilniaus viešosios bibliotekos veikusio Senienų muziejaus rinkiniais. 1952 metais muziejininko ir kultūros istoriko Vinco Žilėno pastangomis, Senienų muziejaus ir tarpukario Vilniaus mokslo draugijų rinkiniai tapo Istorijos ir etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) įsteigimo pagrindu.
